Naujienos

Kard. S. Tamkevičiaus SJ homilija, minint kun. Kazimiero Žilio JS mirties metinės Kuktiškių parapijos bažnyčioje (2022 02 15)

Kun. Kazimieras Žilys SJ, 1973 m.2022 m. vasario 15 d. buvo minimos kun. Kazimiero Žilio SJ mirties 1 metinės jo gimtojoje Kuktiškių parapijos bažnyčioje. Kun. K. Žilys eilę metų (1973-1982 m.) darbavosi Kaišiadorių vyskupijoje, buvo LKB Kronikos bendradarbis, mirė ir palaidos Varšuvoje, Lenkijoje.

Evangelija pasakoja apie jauną vyrą, kuris klausė Jėzų, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17- 30). Jėzus priminė Dekalogą, kaip paties Dievo parodytą kelią, ir kai vyras atsakė, kad jis laikosi Dekalogo, tuomet Jėzus priminė, kad jam trūksta vieno labai svarbaus dalyko: jis turi atsižadėti prie ko yra prisirišusi jo širdis. Vyras turėjo daug turto, prie kurio buvo prisirišęs, todėl Jėzus patarė išdalinti jį vargšams ir tik tuomet sekti paskui jį. Deja šis Mokytojo patarimas vyrui buvo persunkus ir, kaip pažymi evangelistas, jis netapo Jėzaus mokiniu.

Prieš 54 metus būsimasis kunigas Kazimieras svarstė, ką pasirinkti baigus vidurinę mokyklą. Ir kaip šioje vietoje neprisiminus pranašo Izaijo knygoje aprašyto regėjimo. Jaunas Izaijas dvasiniame regėjime išvydo serafinų apsuptą Dievo sostą ir išgirdo Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mano pasiuntinys? O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6,8). Šiandien dėkojame Dievui, kad Kazimieras taip pat drąsiai pasakė Jėzui: „Štai aš, siųsk mane!“ ir atvėrė Kauno kunigų seminarijos duris.

Kunigystė sovietiniais metais nežadėjo nei turtų nei pasaulietinės garbės, bet Dievo kvietimas pasišvęsti buvo labai aiškus ir Kazimieras 1968 m. pradėjo ruoštis kunigystei Kauno kunigų seminarijoje. Kazimieras matė, kaip sovietinė valdžia kišosi į Seminarijos gyvenimą, kaip trukdė kunigams tarnauti, todėl jo akys nukrypo į Jėzaus Draugiją, į kurią įstojo 1972 m. rugpjūčio 15 d. Naujokyną pogrindžio sąlygomis atliko vadovaujamas t. Jono Danylos SJ. 1973 m. balandžio 17 d. Kauno katedroje vysk. J. Matulaitis-Labukas K. Žilį įšventino kunigu. Po dviejų metų padarė pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. Kurį laiką teko artimai bendrauti; mačiau labai drąsų, veiklų ir Bažnyčiai visiškai pasišventusį kunigą.

Uoliai tarnavo Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems Jiezne, Dauguose, Alytuje, Nedzingėje. Įsijungė į pogrindžio spaudos darbą; buvo uolus Kronikos bendradarbis, dalyvavo Katalikų komiteto veikloje.

Nuo 1992 m. tarnystę tęsė Baltarusijoje. Iškilmingus paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje davė 2002 m. kovo 4 d. Gardino katedroje.

Penkiolika metų – nuo 2001 iki 2016 – t. Kazimieras tarnavo Gardino katalikų sielovadoje: buvo Gardino lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas, Gardino kalėjimo kapelionas bei Naugarduko pataisos namų sielovadininkas. Gardino vyskupijoje buvo žinomas kaip blaivybės šauklys bei vienas iš Baltarusijos katalikiškos žiniasklaidos pradininkų – Gardine vadovavo katalikų televizijos programai, dokumentavo Baltarusijos katalikų gyvenimą vaizdajuostėse.

Popiežius šv. Jonas Paulius II pasauliui žengiant į trečiąjį tūkstantmetį, pakvietė vyskupus ir kunigus vykdyti naująją evangelizaciją. Popiežius matė, kad šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją, ištisos pakrikštytųjų grupės prarado gyvą tikėjimo jausmą, ir gyvena Kristui ir jo Evangelijai tolimą gyvenimą. Kad šituos žmones būtų galima laimėti Kristui, reikia šventų kunigų.

Todėl popiežius pakvietė kunigus praktikuoti gilų maldos gyvenimą: „Naujajai evangelizacijai reikalingi nauji Evangelijos skelbėjai, tai yra kunigai, įsipareigojantys savo kunigystę išgyventi kaip ypatingą kelią į šventumą“ . Norint tai padaryti, labai svarbu, kad kiekvienas kunigas įžvelgtų absoliučią asmeninio šventumo būtinybę. „Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie jo vestum, būti šventam, kad šventintum kitus“.

Kiekvienam kunigui yra skirta misija būti uola, ant kurios Kristus stato savo Bažnyčią. Jis turi būti uola, kai skelbia Dievo žodį, kai gydo sužeistas širdis, padeda surasti kelią abejonių naktyje. Jis turi būti uola kiekvieną savo gyvenimo valandą, kad visi – vaikai ir jaunimas, tėvai ir motinos, besidžiaugiantys gyvenimu ir laukiantys mirties valandos – visada galėtų matyti Dievo vyrą, kuriam, visų pirma, rūpi ne pinigai, ne patogus gyvenimas, ne pramogos, bet žmonės, kuriuos tėviškai myli ir jais rūpinasi.

Šiandien mus supa sekuliari kultūra, todėl pastoviai girdime balsus, kad Bažnyčia yra nereikalinga, jos skelbiamos idėjos yra nešiuolaikiškos. Visais atvejais tikinčiųjų akys krypsta į kunigą, kaip į Kristaus tiesos skelbėją ir krikščioniškos moralės gynėją.

Maldoje dėkokime Dievui už kun. K. Žilio kunigišką tarnystę, kad jis, kaip apaštalas Petras pasakė savo Mokytojui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Savo malda nuolat remkime kunigų tarnystę, nes ji dažnai pareikalauja gana sunkių dalykų, kurie žmogaus pečiams gali atrodyti sunkiai pakeliami.

Kai Jėzus kalbėjo apie būtinumą atsižadėti žemiškų gėrybių, kai kurie mokiniai kalbėjo: „Kas tada galės išsigelbėti?“. Mokinių abejonę išsklaidė Jėzaus žodžiai: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui. Dievui viskas įmanoma“. Jei kunigas suranda laiko pabūti Viešpaties artumoje, ypač adoruodamas Eucharistiją, jis visuomet turės jėgų likti ištikimu Jėzaus mokiniu ir padėti Dievo draugystės ieškantiems žmonėms.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ (Kaunas)

« atgal