Naujienos

Apaštalinio nuncijaus – arkivysk. Petar Antun RAJIČ homilija Kaišiadorių katedroje, švenčiant Palaimintojo Teofiliaus liturginį minėjimą (2021-06-13)

    Dievo Žodžio skaitiniai: Ez 17:22-24; 2 Kor 5:6-10; Mk 4:26-34

Brangūs Broliai ir Seserys Kristuje,

Džiaugiuosi šiandien būdamas su jumis šiame liturgijos šventime Teofiliaus Matulionio – Arkivyskupo ir Kankinio – garbei šioje Katedroje, kur yra palaidoti jo žemiškieji palaikai, kur jis yra ypatingai garbinamas. Širdingai dėkoju Jo Ekscelencijai Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui už jo malonų pakvietimą vadovauti šioms Šventosioms Mišioms, kurias aukoju už jį, šiandien čia esančius kunigus, šios vyskupijos tikinčiuosius ir tuos, kurie jungiasi televizijos, radijo ar interneto pagalba.

Kol mūsų Viešpats Jėzus buvo žemėje, jis mokė savo mokinius daug dalykų apie Dievo karalystę, kaip ji plėsis ir klestės mums net nesuvokiant, kaip. Taip yra dėl to, jog Dievas, kuris yra gyvybės kūrėjas, duoda gyvybę ir ją palaiko. Šiandienos Evangelijoje dukart girdėjome Jėzų sakant: „Dievo Karalystė yra kaip...“ ir Jis palygino amžinąją Dievo realybę, kurios negalime pilnai suprasti, su ribotais natūraliais dalykais pasaulyje, kuriuos mes suprantame. Pavyzdys apie sėklą, pasodintą žemėje ir duodančią vaisių, yra gamtos stebuklas, kažkas naujo ir gražaus, naudingo žmonijai ir gyvybės palaikymui.

Kad sėkla duotų savo vaisių, turi mirti sau, gyventi kitaip, vaisingiau, išgyventi persikeitimo procesą. Jėzus pats tai patvirtina Jono Evangelijoje, kai sakė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Viešpats naudoja šį labai paprastą pavyzdį, paimtą iš gamtos, kad pamokytų gilios tiesos apie gyvenimą ir amžinybę, - jog tik numirštant sau, kitas gauna tikrą gyvenimą. Tikras gyvenimas mums prasideda, kai nustojame būti savanaudžiai ir paskiriame save Dievui ir kitiems.

Vien tik atiduodami savo gyvybę mes galime ją išsaugoti. Tie, kurie tarnauja Dievui ir kitiems, galiausiai gyvena tikrą ir pilnutinį gyvenimą. Yra paprasta atsipalaiduoti, ir nesirūpinti, gyventi nerūpestingą ir patogų gyvenimą, tačiau toks elgesys vien atitrauks mus nuo Dievo ir nuo kitų. Visada yra geriau perdegti darant gera, nei surūdyti nieko neveikiant. Vien tik tie, kurie noriai aukoja savo laiką, dalijasi savo uždarbiu ir deda nuoširdžias pastangas vardan kitų gėrio galiausiai gali turėti reikšmingą gyvenimą. Todėl gyvenimas nėra tai, ką tu uždirbi, ar ką gauni iš gyvenimo, bet yra tai, ką tu duodi jam. Taigi, vien tarnaujant pasiekiamas didingumas. Savanaudžiai žmonės turi keletą draugų šiame pasaulyje, kai tuo tarpu kiekvienas mėgsta ir gerbia dosniuosius.

Tereikia prisiminti gerų motinų ir ištikimų tėvų pasaulyje pavyzdį, kurie nesavanaudiškai atsisakė komforto ir savo poreikių dėl vaikų ir tų, kuriuos myli. Jie yra paprasti žmonės tarp mūsų, turintys aiškų atsakomybės jausmą bei įsipareigojimus Dievui, savo šeimoms ir tautai. Šitie yra tikri didingieji mūsų pasaulio žmonės, kurie pasaulį daro vis geresne vieta gyventi. Jie yra gyvi Dievo meilės liudytojai žmonijai ir savo pavyzdžiu įgalina mus pamatyti koks yra Dievas.

Vienas iš tokių šaunių nuolankios ištikimybės Viešpačiui, net ir nepalankiose aplinkybėse bei kentėjimuose, buvo Palaimintasis Arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, kurio šventės dieną mes šiandien švenčiame. Palaimintasis Teofilius gali būti palygintas su sėkla pasodinta geroje Lietuvos žemėje, kuri davė gerą tikėjimo ir meilės darbų vaisių Baltijos regionui. Jis buvo kunigas ir arkivyskupas, atsisakęs savęs dėl kitų, kuris kentėjo dėl Dievo garbės ir Bažnyčios gėrio, bei visada, net daugybės išbandymų metu, išliko dorybėse ir meilėje. Būdamas triskart įkalintas ir patyręs daugybę kitų kentėjimų, šis didis Lietuvos ir Bažnyčios sūnus, nepaisant visų savo gyvenimo kryžių, davė mums pavyzdį, ką reiškia būti tikinčiuoju į Dievą ir ištikimu Viešpaties liudytoju.

Palaimintasis Teofilius buvo keturių pagrindinių bendrų bruožų, būdingų Bažnyčios Kankiniams, pavyzdys, šie bruožai šiandien yra mus įkvepiantys ir ugdantys. Pirmasis iš jų yra tikra dvasios laisvė. Kaip Kristaus sekėjas ir mokinys, jis laisvai ir noriai atsisakė visko, net savo paties gyvenimo, kad išliktų ištikimas Kristui, vieninteliam tikro gyvenimo ir autentiškos žmogaus laisvės Mokytojui. Visi, kurie nori sekti Kristų vis tobuliau, yra nuolat kviečiami atsižadėti savo valios, ypatingai bet kokio prisirišimo prie nuodėmės, kad galėtų išpildyti Dievo valią, taip, kad Viešpats, kuris yra tikros laisvės ir kilnumo šaltinis, galėtų būti pagarbintas ir pašlovintas.

Antrasis bruožas. Palaimintasis Teofilius turėjo tvirtą ir tyrą tikėjimą. Tik tas žmogus, kuris iš tiesų sutiko Dievą ir gyvena tikėjimu, gali liudyti Kristų. Mes, kaip moko Apaštalas Paulius, esame Kristaus pasiuntiniai (2Kor 5:20). Jūs ir aš reprezentuojame Dievą vieni kitiems ir tiems, kurie Jo nepažįsta. Ar jie pamatę mus, atpažins Dievą, kuriuo mes tikime? Ar jie pajėgs atpažinti mumyse Kristaus tikinčiuosius? Tikėjimas pažadina mumyse troškimą melstis, malda įkvepia mus konkretiems meilės darbams, o tai padeda atkurti viltį, gausina džiaugsmą, mus apjungia ir duoda naują gyvenimą. Yra daug tokių, kuriems reikia padrąsinimo tikėjime, o mes galime jiems tai pasiūlyti savo maldomis, pagalba, geru žodžiu ar vien savo buvimu šalia ir geru pavyzdžiu, o visa tai būtų didelė paguoda vargstantiems ir apleistiesiems.

Trečiasis tikro kankinio ar liudytojo bruožas Teofiliaus Matulionio gyvenime yra tai, jog jis drąsiai ištvėrė gyvenimo nelaimes. Tai padaryti tikram Jėzaus Kristaus tikinčiajam niekada nebuvo lengva. Jėzui pačiam teko patirti žiaurią mirtį ant kryžiaus, kad išgelbėtų savo žmones iš nuodėmės, ir Jis kartą sakė: „Jei jie persekiojo mane, jie persekios ir jus“ (Jn 15,20). Krikščionių persekiojimai nesibaigė su Teofiliu Matulioniu. Jie tęsėsi per visą žmonijos istoriją ir net šiandien daugelyje pasaulio vietų bažnyčios yra naikinamos, su tikinčiaisiais elgiamasi žiauriai, jie diskriminuojami, net žudomi paprasčiausiai dėl to, kad jie priklauso Kristui. Mums niekada netrūks problemų ar sunkumų gyvenime, tačiau, jei liksime ištikimì Dievui, Viešpats leis mums žinoti, jog jis yra mumyse ir šalia mūsų, o tai suteiks jėgos pakelti gyvenimo kentėjimus su viltimi ir drąsa. Viešpats pažada, jog mūsų gyvenimo kelio pabaigoje amžinojo gyvenimo karūna danguje laukia tų, kuri išlieka ištikimi iki pačios pabaigos.

Galiausiai, kaip ir visi Bažnyčios šventieji ir kankiniai, Palaimintasis Teofilius Matulionis atsilaikė prieš kūno silpnumą ir pasaulio viliones. Šventieji kankiniai tikėjimo galios dėka nuslopino fizines aistras, pasaulio hedonistinius malonumus ir atmetė visas ideologijas, kad paliudytų amžinąsias dvasines vertybes, kylančias iš Dievo. Gyvenimas susideda ne tik iš valgymo, gėrimo, poilsio ir atsipalaidavimo, bet iš maldos ir sunkaus darbo, iš tiesos ir teisingumo, meilės ir tarnystės, dosnumo ir gerumo. Šios dorybės yra visiškai priešingos modernaus pasaulio mentalitetui, kuris siekia išaukštinti kūną ir materiją iki tikros stabmeldystės, priešingos Dievo planui žmonijai ir pasauliui.

Šie bendri kankinių bruožai yra akivaizdūs Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir jo gyvenimo liudijimas yra mūsų šiandieninio dvasinio gyvenimo modelis. Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti padaryti viską, kas įmanoma, kad būtume geri Krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai, darantys gera Bažnyčiai, kaimynams ir savo šaliai. Šiandien Dievui ne tiek reikia kankinių, kurie norėtų mirti už jį, kiek žmonių, kurie norėtų gyventi dėl Jo pasaulyje, kuris sparčiai tampa bedieviu ir sekuliariu. Viešpačiui reikia nematomų ir ilgalaikių vertybių - Dievo meilės, šeimos, meilės žmonijai ir sveiko patriotizmo liudytojų, kurie suteikia gyvenimui reikšmę, ilgalaikį džiaugsmą, bei atveria mums kelią į dangų.

Tegul Dievas, turtingas gailestingumu, per Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, ir Jos Tyrojo Sužadėtinio Šventojo Juozapo, Šventojo Antano, kurio dieną šiandien minime, ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio užtarimą pasigaili mūsų visų visuose mūsų reikaluose. Tegul Dievas išlaisvina mus iš pandemijos ir nuo kiekvieno blogio. Tepadaro Jis mus gera sėkla, pasodinta geroje Lietuvos žemėje ir perkeičia mus į pamaldžius savo mokinius, tiesos bendradarbius ir nepajudinamus liudytojus, kurie visada duos gerų tikėjimo, vilties ir meilės darbų vaisių. Amen.

Nuotraukos - Kaišiadorių vyskupijos kurija.

« atgal